- kutenti
- 1 kuténti, -ẽna, -ẽno 1. tr., intr. lengvai liesti jautrias kūno vietas, kutinti, katulti: Rugių akuotai jam kuteno pasmakrę kaip kadaise mylinti motina pirštais J.Avyž. Mūsų vyro kitep niekap negalima prikelti, kap tik kutẽnant padus Alvt. Utė guri guri kutẽna galvo[je] J. Ji labai bijo kuténti (bijo kutulio) Rdm. Jeigu ji (ragana) pasigauna žmogų, kutena jį teip ilgai, kol žmogus dvasią išleidžia BsMtI74. | prk.: Lašinių kvapas kuteno jo nosį rš. Vėjelis skruostus kutena J.Paukš. | Sausai kosčiu, galvą kutẽna (truputį skauda), paskelt negaliu Švnč. | Jos krūtinę kuteno toks keistas jausmas, neleidžiąs jai nei ramiai nusėdėti, nei ramiai pagulėti I.Simon. Ir ne jam vienam džiaugsmo ašaros kutena širdį Vaižg. ^ Delną taip kuteno svetimi pinigai (traukė vogti) V.Kudir. 2. tr. kirbinti, giženti: Prakeiktas čiaudulys taip pradėjo kutenti nosį, kad neiškentė ir sučiaudėjo rš. 3. tr. kasyti: Vaikas atsistojęs kutu kutu galvą kutẽna (kaso su nagais) J. 4. refl. K krapštinėtis snapu, kuistis, purentis: Žąsys kutẽnas – nusimaudžiusios kasinėjasi, purinėjasi J. Antys kutẽnasi, plūksnas tepasi Vb. | Kutenas vištos žiegždrosa MŽ. Vištos prieš saulę kutẽnasi Kair. | Vaikai kutẽnasi pieske Vlk. 5. tr. kapstyti, krapštyti: Vištos ant sąšlavyno kutena sąšlavas, norėdamos grūdą iškutenti Jsv. ^ Gerai gyveno, kol svetimus kišenius kuteno KrvP(Dbg). 6. tr. BŽ51 purenti (žemę). 7. tr. rankioti, lasyti: Žąsys išbaigs kuténti – išrinkinės varpas iš rugienų J. 8. tr. pamažu dirbti kokį smulkų darbą: Mano bobulė kutẽna ir kutẽna (verpia) vilnas Tvr. \ kutenti; įkutenti; iškutenti; pakutenti; sukutenti; užkutenti
Dictionary of the Lithuanian Language.